Spalio 4–13 dienomis ketvirtą kartą vyks kino festivalis „Lokys, liūtas ir šakelė“. Kadangi niekas nestovi vietoje – festivalis taip pat ilgėja, šiemet iš viso bus parodyta 16 pilno metražo filmų ir 1 trumpo. Pačių filmų geografija taip pat itin plati – nuo Azijos iki Lotynų Amerikos. Tačiau svarbiausia naujovė – keturios programos: „Tyros sielos“, „Didžiųjų spindesys“, „Tikra ir netikra“ bei „Tik suaugusiems“, kuriose bus pristatyti naujausi tokių režisierių kaip François Ozonas, Noémie Merlant, Michelis Franco, Joshua Oppenheimeris, Hong Sang-soo filmai su vaidmenis sukūrusiais Isabelle Huppert, Jessica Chastain, Peteriu Sarsgaardu, Tilda Swinton, Michaelu Shannonu, ir kt. Kiekvienas filmas, kaip ir ankstesniais metais, yra atrinktas iš didžiųjų kino festivalių – Berlyno, Kanų, Venecijos ir San Sebastiano.  

„Lokys, liūtas ir šakelė“ – šių dienų kino festivalis, supažindinantis su šiuolaikinio kino pulsu, tad į programą atrinkti filmai patys padiktavo idėją – ne gręžiotis atgal ar laukti ateities, o gyventi šia diena ir mėgautis dabarties akimirka. Mes taip kasdien skubame, kad nebespėjame gyventi, o mūsų filmų režisieriai siūlo stabtelėti ir apsidairyti aplinkui. Svarbu akcentuoti ir tai, kad kūrėjai pasakoja išskirtinai apie šiandieninį pasaulį, jo aktualijas ir skaudulius. Pasižiūrėjus šiuos filmus akivaizdu, kad žmogiškosios laimės ir dramos universalios – ar tai būtų filmas iš Europos, Azijos ar Lotynų Amerikos – visur gyvena tokie pat žmonės“, – sako festivalio įkūrėja Giedrė Krikščiūnaitė.

Programoje „Tyros sielos“ – filmai jaunų režisierių, kurių dar nesugadino kino industrija, tad jų herojai – tokie pat humaniški ir jautrūs aplinkai. Subtilią juostą „Rugsėja sako“ („September Says“) surežisavo ilgo metražo kine debiutuojanti garsi aktorė Ariane Labed, žinoma iš graikų Keistosios bangos juostų „Atenbergas“ (Athina Rachel Tsangari), „Omaras“ (Yorgos Lanthimos). O argentiniečių režisieriaus Federico Luiso filmas „Simonas nuo kalno“ („Simón de la montaña“) apdovanotas „Kritikų savaitės“ Didžiuoju žiuri prizu Kanuose, kuriuose buvo rodytas ir prancūzų režisieriaus Jonathano Millet filmas „Šešėlių pėdsakais“ („Les fantômes“), Jeruzalės kino festivalyje apdovanotas už tai, kad su pagarba ir be galo jautriai žvelgia į personažus. Iš ką tik pasibaigusio Venecijos kino festivalio atkeliauja Singapūro filmas – tai Siew Hua Yeo trileris „Stebinčios akys“ („Mò shì lù“). Šis jaunas režisierius išgarsėjo dar 2018-aisiais, kai Lokarne jo filmas „Išgalvota žemė“ buvo pripažintas geriausiu.

O štai kino pasaulio užgrūdinti ir begalę apdovanojimų jau turintys režisieriai, kurių pristatinėti nebereikia, nugulė į programą „Didžiųjų spindesys“. Festivalį atidarys du kino grandai – Wimas Wendersas su trumpametražiu „Kažkas įžengia į šviesą“ („Somebody Comes Into the Light“) ir Hong Sang-soo su pilnametražiu „Keliautojos poreikiai“ („Yeohaengjaui pilyo“). Wenderso trumpame filme-performanse plastišką šokį atlieka japonų šokėjas ir choreografas Minas Tanaka, kurį buvo galima pastebėti pernai rodytame Wenderso filme „Puikios dienos“. Sang-soo filmo ašis – nuostabioji Isabelle Huppert, kuriai ir buvo parašytas scenarijus, o filmas apdovanotas Didžiuoju žiuri prizu Berlyno kino festivalyje. Šiuos du filmus sieja kūrėjų atsisakymas gręžiotis atgal ir mėgavimasis tik šia akimirka, juk gyvenimas dabar – pats gražiausias. O štai Paolo Sorrentino filmas-sapnas „Partenopė“ („Parthenope“), pasakojantis apie jaunystės ir grožio amžinumą vilios ir savo stilingumu, mat režisierius dirbo su Yves Saint Laurent mados namais. Michelis Franco savo paskutiniu filmu „Atmintis“ („Memory“) įrodo, kad gali būti itin įvairus –filme vaidina jau supernovos statusą turintys aktoriai: „Oskaro“ laureatė Jessica Chastain bei už geriausią vaidmenį šiame filme Venecijoje apdovanotas Peteris Sarsgaardas. Turbūt nėra žanro, su kuriuo nebūtų žaidęs prancūzas François Ozonas – jo naujausio filmo „Kai ateina ruduo“ („Quand vient l‘automne“) premjera įvyks San Sebastiano kino festivalyje. Ozonas tiesiog idealiai moka dirbti su įvairiausio amžiaus aktorėmis bei kurti itin spalvingas ir daugiabriaunes herojes. Festivalį uždarys ilgai lauktas Joshua Oppenheimerio vaidybinis debiutas „Pabaiga“. Jame vaidina tokios žvaigždės kaip Tilda Swinton ir Michaelas Shannonas, o režisierius pasirenka Holivudo aukso amžiaus miuziklo žanrą, kuriam muziką kūrė „Kalifornijos svajų“ prodiuseris ir kompozitorius Marius De Vriesas.

Ne tik forma, bet ir turiniu išsiskiria programos „Tikra ir netikra“ filmai, plečiantys kino suvokimo ir apibrėžimo ribas. Štai argentinietės Lolos Arias „Panos iš Buenos Airių“ („Reas“) – ir filmas, ir socialinis projektas, mat buvusiame kalėjime pačios save vaidina buvusios kalinės. Ne veltui šis darbas susilaukė dėmesio iš didžiųjų festivalių (premjera įvyko Berlyne, po to jis keliavo į San Sebastianą), mat režisierė sukūrė visišką slogios socialinės dramos priešpriešą – tai be galo spalvingas ir šviesus miuziklas. Kitas filmas iš Berlinalės – vokiečio Michaelio Fetterio Nathansky‘io „Visa, kas tu esi“ („Alle die Du bist“). Jame režisierius itin originaliai perteikia kitų matymą, priklausantį ir nuo mūsų pačių nuotaikų kaitos, o kartu parodo, koks kiekvienas mūsų yra daugialypis. Berlyno kino festivalyje įvyko ir dokumentikos eseisto Viktoro Kosakovskio filmo „Architektonas“ („Architecton“) premjera. Šįkart režisierius gręžiasi į kitą vartotojiško pasaulio prekę – betoną bei bando suprasti, kokia ateitis laukia mūsų civilizacijos. O Kanuose pristatyto garsaus kinų disidento Lou Ye filme „Nebaigtas filmas“ („An Unfinished Film“) grįžtama į COVID-19 pandemijos pradžią Kinijoje, kai laikas iš tiesų sustojo.

Chuliganiškos nuotaikos vyrauja programoje „Tik suaugusiems“, kuri skirta tikriems laisvamaniams. Čia atsidūrusiuose filmuose nuolat balansuojama ant gero ir blogo skonio ribos ir tarytum raudonu skuduru mojuojama snobiškam kinui. Štai garsi prancūzų aktorė Noémie Merlant („Paryžius. 13-as rajonas“) su režisiere Céline Sciamma („Liepsnojančios moters portretas“), regis, tiesiog linksminosi rašydamos scenarijų Merlant režisuotai absurdo komedijai „Balkonetės“ („Les femmes au balcon“), kurio premjera įvyko Kanuose. Makabrišku humoru nenusileidžia ir kito prancūzo Jeano-Christophe‘o Meurisse‘o („Kruvini apelsinai“) filmas „Plastikiniai pistoletai“ („Les pistolets en plastique“), kurio premjera į vyko Kanų „Režisierių savaitės“ programoje. Europos režisieriams nenusileidžia ir brazilas Karimas Aïnouzas, šįkart nusprendęs pasileisti plaukus neoniniame trileryje „Motelis „Destino“ („Motel Destino“), taip pat parodytame Kanuose. Čia maišosi braziliškos aistros su lynčišku sapnų pasauliu, o žvilgsnį traukia itin ryškios spalvos.