Filmo peržiūroje ir diskusijoje dalyvaus filmo režisierius Algimantas Puipa, o diskusiją moderuos kino kritikė Neringa Kažukauskaitė.

Renginys nemokamas. Bilietus reikia išsiimti Forum Cinemas Vingis kasose dieną prieš renginį.

Vaiko besilaukiančią jauną moterį Veroniką apžiūri gydytojas. Kompiuteriu net parodo skystyje plaukančią būtybę, kuri kažkuo trikdo būsimą motiną. Šuolis – ir Veronika jau nebe šiuolaikiniame mieste, o tarp avių bandos, su keistais (turkų? karaimų?) rūbais vilkinčiu jaunuoju Ihu, kurs atveda ją pas savo motiną. Ta pasodina heroję prie siuvimo mašinos: kol viso kaimo neapsiūsi, neišeisi. Ne, pasirodo, tai tik Veronikos literatūrinis bandymas, kuris nepatinka redaktoriui: miglota, neaišku... Realybėje Veronika dirba teismo sekretore, turi kambarėlį apleistame name. Kartą suėjo svečių, po išgėrimo liko buvęs psichiatrijos ligoninės pacientas Tadas, bruožais primenantis įsivaizduotąjį Iho. Vėliau tarp jų užsimezga ir intymesni santykiai. Bet Veronikai gal svarbiau, kad yra kam papasakoti dviprasmišką sapną su nuožmiu paukščiu ir neįmanomu „perpiešti“ gyvenimu. Kitą sapną, apie karstus, merginai pasakoja vienišas senukas Jokūbas, dovanojantis Veronikai žmonos vestuvinę suknelę; pasipuošę abu eina kavos gerti. O kaimynei Klarisei sapnuojasi tik tai, kad Veronika užėmė jos ir sugyventinio kambarį. Gyvenimas plaukia toliau, Veronikos draugė Vija ryžtasi pasidaryti abortą, bet paskutinę akimirką išsigąsta ir pabėga; redaktorius bando skirtis su žmona, Veronika užrašinėja bylą, o paskui, jos vaizduotėje, jis tampa teisėju, tuokiančiu heroję ir Tadą. Pajūryje filmuojama, bet Veronika atkreipia dėmesį ne į šią egzotiką, o į... save, suvargusią, vaikais apsikarsčiusią, tuščius butelius kopose berenkančią. Stebi oro balionus, bando rašyti, turbūt paskutinį kartą ligoninėje aplanko Jokūbą, plauko po vandeniu – arba tai to jos nešiojamo vaiko plaukymo projekcija?