Prasidėjusi kaip Šiaurės šalių kino forumas (2003 metais), Scanorama greitai tapo vieninteliu ir didžiausiu Šiaurės šalių kino forumu Baltijos šalių regione, bendradarbiavimo ir bičiulystės ryšiais tiesiogiai susijusiu su svarbiausiais Europoje vykstančiais Šiaurės šalių kino festivaliais (Ruane (Prancūzija), Liubeke (Vokietija), Geteborge (Švedija). Idėja surengti Šiaurės šalių kino forumą Lietuvoje kilo Gražinai Arlickaitei, per jos viešnagę Norvegijoje, Tromsėje.

Scanorama nuo kitų festivalių skiriasi tuo, kad neapsiriboja tik išsamiu filmų pristatymu ir demonstravimu: į renginį tikslingai ir apgalvotai kviečiami svečiai, kurių filmai rodomi festivalio programoje, o jie patys yra puikūs kūrybinių dirbtuvių (angl. „masterclass“) „Jaunoji kino karta“ vedėjai ir lektoriai. Jame jau dalyvavo ryškiausios Europos kino žvaigždės: Lena Endre (Švedija), Baltasaras Kormakuras (Islandija), Aku Lauhimiesas (Suomija), Fridrikas Thoras Fridrikssonas (Islandija), garsūs prodiuseriai: Nikas Powellas (Didžioji Britanija), Larso von Triero prodiuserė Meta Louise Foldager (Danija), tokių institucijų kaip „European Producer‘s Club“, „European Film Promotion“, „Norwegian Film Institute“ atstovai, programos „Media“ ekspertai, Europos Tarybos Europos kino paramos fondo „Eurimages“ valdybos nariai, tarptautinių kino festivalių programų direktoriai. „Scanorama“ iki šiol yra vienintelis festivalis, pirmą kartą pristatęs Lietuvos žiūrovams du „Oskaro“ laureatus – Jamesą Marshą, Simoną Chinną („Žmogus ant lyno“).

Tačiau svarbiausia tai, kad Scanorama tapo įdomių idėjų ir atradimų festivaliu, savotišku smūgiu, galinčiu išjudinti rutiną ir supurtyti publiką. Ambicingas festivalis negali rodyti to, ką publika žino ir ko ji laukia. „Scanorama“ – tai impulsas atrasti ir suprasti.